Gana dažnai atrankose girdime žmones save apibūdinant kaip visiškus perfekcionistus, tačiau tuo pačiu ir matome, jog ne visada jiems pavyks pasiekti tas roles, kurių jie tikisi. Dažnai šiuos perfekcionistus itin frustruoja gaunami atsakymai, jog vis dėlto, atrankoje buvo pasirinktas kitas kandidatas. Tačiau čia slypi keletas „problemų“:
- Neužtenka galvoti, jog esi arba būti perfekcionistu, kad gautum norimą poziciją. Šiai dienai darbdaviai ieškodami naujo komandos nario tikisi ne tik, kad darbas bus atliktas iki galo, bet ir ne vienos kitos kompetencijos/bruožo. Apie tai, ko ieško darbdaviai – mielai papasakosiu, prisimindamas prieš keletą metų darytą People Link tyrimą (jeigu įdomu sužinoti plačiau – susirašykime per „Linkedin“);
- Įmonės puikiai supranta kokia yra perfekcionizmo „kaina“. Tikrieji perfekcionistai daug dažniau ir greičiau patiria perdegimo sindromą, siekia itin ambicingų ir sunkiai pasiekiamų tikslų, o to nepasiekę puola į stiprią savigraužą ir jų efektyvumas žymiai krenta. Tuo pačiu, siekiant tobulo rezultato, greičiausiai tokioje VUCA aplinkoje išvis nebus jokio rezultato. Kol perfekcionistas jausis taip, jog gali savo darbą „deliver‘inti“, jau bus pasikeitę visos aplinkybės ir tikėtina, kad to rezultato net ir nebereikės. O pristatęs pusėtiną darbą (nors jis greičiausiai bus geresnis nei daugumos kolegų), vis tiek jausis neatlikęs savo darbo kokybiškai.
Apibendrinant, šiai dienai yra daug svarbiau gebėti dirbti Agile būdu, iteracijomis, komandoje ir turėti aiškų, netgi gana griežtą, laisvalaikio-darbo balansą. Gebėjimas organizuoti savo laiką taip, jog jo liktų ir šeimai, artimiesiems ar draugams, ir atlikti savo užduotis darbe yra daug svarbiau negu Jūs prisiimsite užduotį, sieksite idealaus varianto ir dar truputį jį patobulinsite, perdegsite tame rezultato siekime, ir galutiniame rezultate tas rezultatas buvo visiškai ne tai, ko tikėjosi Jūsų vadovas.
Įžvalga dalinasi Asocijuotas partneris, IT atrankų padalinio vadovas Danas Venclovas.